Gruzijos nepriklausomybės diena: pasveikinsime ar išsižadėsime?

Šiandien Seimo narys, Tautos prisikėlimo partijos pirmininkas Arūnas Valinskas bei kiti frakcijos nariai surengė spaudos konferenciją, skirtą  Gruzijos nepriklausomybės 92 – osioms metinėms ir tam tikriems negatyviems pokyčiams Lietuvos užsienio politikoje.

Seimo nario Arūno Valinsko kalba:

“Po poros dienų gruzinų tauta švęs savo valstybingumo atkūrimo 92 – ąsias metines. Nors kai kam atrodo, kad Gruzija yra tolimas ir mažai ką Lietuvai reiškiantis kraštas, iš tikrųjų taip nėra.

Mūsų tautas ir mūsų šalis sieja panašūs likimai ir, kad ir kaip nemalonu būtų tai sakyti, bendras išorinės grėsmės šaltinis. Nepasakysiu nieko naujo teigdamas, kad visai tikėtina, kad ne Gruzija, o Lietuva galėjo  užpernai tapti pirma priešiškos jėgos agresijos auka, jei ji nebūtų laiku spėjusi įstoti į NATO.

Visa tai verčia (ar bent jau turėtų versti) mus įdėmiai sekti įvykius Gruzijoje ir aplink ją, ir atitinkamai į juos reaguoti. Nors Lietuva pati yra daugiau saugumo gavėja, o ne jo donorė, mūsų geopolitinė padėtis ir liūdna istorinė patirtis neleidžia mums būti neraminančių pokyčių tarptautinėje arenoje pasyviais stebėtojais.

Tai puikiai suvokė prieš dvidešimt metų atgimusios nepriklausomos Lietuvos valstybės užsienio politikos architektai, skyrę nemažai dėmesio demokratijos idealų sklaidai postsovietinėje erdvėje, kas buvo aukštai vertinama mūsų euroatlantinių partnerių.

Deja, pastarųjų metų tendencijų, vis labiau ryškėjančių mūsų šalies užsienio poltikoje, tame tarpe ir Gruzijos atžvilgiu, niekaip nepavadinsi nei pozityviomis, nei perspektyviomis. Turiu sutikti su filosofu ir politikos apžvalgininku Vytautu Radžvilu, kuris viename naujausių savo straipsnių teigė, kad „vertybių perkainojimo” Lietuvos užsienio politikos srityje realus rezultatas yra visiška intelektualinė ir idėjinė bejėgystė ir tuštuma”. Ar tikrai šito reikia mūsų šaliai? Ar iš tikrųjų tai yra kažkokia pasverta alternatyva iki šiol buvusiam daugiau ar mažiau adekvačiam mūsų užsienio politikos kursui? Akivaizdu, kad atsakymas į šiuos klausimus gali būti tik neigiamas.

Polinkis pataikauti vis labiau įžūlėjančiai Rusijai, kurį stebime jau mažiausiai dešimt mėnesių, iki šiol buvo siejamas tik su naujai išrinkta valstybės vadove. Suprantu, jog  tai yra jos konstitucinė teisė – formuoti mūsų šalies užsienio politikos gaires. Niekad tačiau nemaniau (net jeigu Lietuva būtų  ne parlamentinė, o prezidentinė respublika), kad vieno, kad ir labai aukštas pareigas užimančio, asmens politinių realijų ir jų tarpusavio sąsajų nepakankamas išmanymas turi lemti mūsų santykių su kitomis, ypač broliškomis tautomis kokybę.

Juolab nustebino žinia, kad jau parengtą rezoliuciją, kuria, artėjant Gruzijos Nepriklausomybės dienai, turėjo būti bent jau morališkai paremta ši mums draugišką ir daug iškentėjusi šalis, yra blokuojama Seime mūsų gerbiamų kolegų. Žinoma ir šio blokavimo priežastis – Rusijos Federacijos premjero Vladimiro Putino galimai įvyksiantis  (o gal ir ne) vizitas Lietuvoje. Aš irgi pasisakau už visapusiškų santykių su Rusija plėtojimą, bet nemanau, kad tai turi vykti vertybinės dedamosios Lietuvos užsienio poilitikoje išsižadėjimo sąskaita. Man ir mano bendražygiams tai nėra vien tik skambios deklaracijos.

Todėl ir skelbiu – tegyvuoja Laisvoji Gruzijos valstybė su visomis jai teisėtai priklausančiomis, nors priešo laikinai ir užvaldytomis jos žemėmis! Tegyvuoja nuo konjunktūrinių politikierių valios nepriklausanti lietuvių ir gruzinų tautų bičiulystė!”