|
„Gerbiamieji,
prokuratūra yra visuomenės teisinis ginklas. Tačiau bet kuris pilietis, norėdamas turėti teisę būti ginamas, turi būti pasiruošęs prisiimti pareigą, būti apkaltintas, jei padaro nusižengimą. Nepriklausomai nuo partinės priklausomybės. Prieš įstatymą visi lygūs. Ar tikrai?
Senovės romėnai sakydavo – „Dura lex, sed lex“ („Rūstus įstatymas, tačiau įstatymas“). Bet panašu, kad kol kas mūsų visuomenėje žodį „dura“ reikia versti ne iš lotynų, o vis dar iš rusų kalbos. Ir ne visai pažodžiui – „Kas įstatymų nevaldo, tas kvailys“.
Mes giedame „Tautišką giesmę“. Tačiau, kad ir kaip gaila, turime ne tautinę, o partinę Lietuvą. Tiksliau, valdžią. Bet jeigu pagal partines ambicijas skiriami saugumo, prokuratūros vadovai, gal ir giesmės tekstą reikėtų kiekvieną kartą koreguoti pagal didžiausią valdančiąją partiją? Dabar giedotume „Konservatorišką giesmę“, po kelerių metų (o gal mėnesių) – jau „Socialdemokratišką giesmę“? Nepraeis nė dar dvidešimt metų, ir jau bus sugiedotos ir liberalų, ir darbiečių, ir tvarkiečių giesmės. Ir „prisikėlimas“ nueis užmarštin. Bet gal tuomet iš užmaršties prisikels tikroji giesmėje nurodyta kryptis eiti „vien takais dorybės“?
Tačiau kaip su dorybės takais, teisingumu ir valdžių padalijimo principais gali būti suderinamos trys valandos pas Prezidentę, kai Generalinis prokuroras, o vėliau ir du jo pavaduotojai, aptarinėjo ne argumentuotais įtarimais grįstą kaltinamąją išvadą, o paruošė jokių teisinių kriterijų neatitinkantį reklaminį skelbimą žiniasklaidai?
Tai gal reikėjo iš karto į prezidentūrą kviesti prokurorą, advokatą ir teisėją. O po trijų valandų pateikti visuomenei ne kažkokį miglotą ir dviprasmišką pareiškimą, o išnešti miniai į balkoną nuosprendį. Be teisės apskųsti! O ir kam galima būtų apskųsti, kai nuosprendis priimtas institucijoje, kurios nuomonė neginčijama? Bent jau kol kas.
Iki visuotinės euforijos būtų likę tiktai po gatvės „referendumo“ liepti kaltininkus čia pat aikštėje ir pakarti. Juk taip kažkada jau buvo komanduojama iš tų rūmų?
Tik nepagalvokite, ponai, kad bandau ginti poną Valantiną šiame poste. Ne! Kalbu apie BET KURĮ LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETĮ generalinio prokuroro pareigose.
Tačiau pastaruoju metu požiūrį į šias pareigas geriausiai nusako vieno iš valstybės vadovų pasakyti žodžiai:
„Šis sprendimas yra priimtas laiku, nes susiklosčius dabartinei situacijai ir aplinkybėms, prokuratūra negali ir negalės efektyviai atlikti savo funkcijų. Visuomenės nepasitikėjimas generalinės prokuratūros vadovybe paralyžiuoja visos prokuratūros darbą, ir tampa trukdžiu ne tik kasdieniam prokuratūros darbui, bet ir būtiniausioms permainoms vykdyti.“
Ar neatrodo, kad kai kam per didelis visuomenės pasitikėjimas paralyžiuoja sugebėjimą konstruktyviai dirbti ir tampa trukdžiu svarbiausioms pareigoms valstybėje vykdyti?
Juk anksčiau cituotas pasisakymas jau kažkur girdėtas, tiesa? Tik kitais žodžiais: „Jei diplomatas nori politikuoti, jis turi pasirinkti kitą profesiją“.
Šį kartą būtų galima ištarti kitaip: „Jeigu prokuroras nesugeba politikuoti, privalo pasirinkti kitą profesiją“. Ir prokuroras pasirinko. O ką šiandien pasirinksime mes?
Pagal įstatymą, Generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos Prezidentas SEIMO pritarimu. Tačiau šiandien, balsuodamas „už“, Seimas pritars ne pareigūno įgaliojimų pabaigai, o teisinio nihilizmo pradžiai. O gal tiksliau tęsiniui – demonstratyviam ir bravūriškam galvų „kapojimo“ tęsiniui. Priešrinkiminės retorikos tęsiniui. Vardan reitingų.
Nieko keisto. Ne pirmą kartą veikianti schema – norint išsaugoti savąją galvą kuo aukščiau iškeltą, reikia kuo daugiau kitų nuritinti.
Žmones žavi griežtas žodis, kuris net ir be argumentų įvardija kaltininkus. Ir kieta ranka, vienu mostu sprendžianti visas problemas.
Puiku. Bent jau kol kas. Tik neverta pamiršti – kuo kietesnė ranka, tuo minkštesnė demokratija.
Ir dar: norint tai rankai kietai valdyti, reikėtų pačiai nebūti lengvai valdomai.
Bent jau emocijų!
Ir ... post skriptum: girdėjau, kad Afganistane jau laukiamas dar vienas mūsų politikas. Sklinda kalbos, kad gretai atvyksiančio pareigūno garbei net sostinę pervadins. Ir vietoj KABUL, bus KUBILj.“
Teksto autorius: A. Valinskas
|
