|
Seimo komitetuose prasidėjo LR Pilietybės įstatymo projekto svarstymai. Lyginant jį su galiojančiu LR Pilietybės įstatymu, galima džiaugtis įstatymo projekto lakoniškumu, aiškumu ir taikymo paprastumu, jo glaudesniu ryšiu su įvairiais pilietybės klausimus reglamentuojančiais tarptautinės teisės susitarimais.
Kodėl vis dėl to tiek diskusijų ir ginčų dėl, regis, teisiškai nepriekaištingo Pilietybės įstatymo projekto? Matyt dėl to, jog jis neatspindi žmonių lūkesčių. Šimtai tūkstančių emigrantų, pasitraukę iš valstybės po 1990-03-11 metų, tebėra Lietuvos Respublikos piliečiais. Tačiau griežtas dvigubos pilietybės draudimas neleidžia jiems įgyti piliečio statuso kitoje šalyje.
Po 1990-03-11 d. iš valstybės pasitraukusių Lietuvos Respublikos piliečių, jų vaikų noras oriai ir pilnavertiškai gyventi užsienio šalyje, išsaugojant Lietuvos Respublikos pilietybę, deja nebūtų įmanomas netgi Seimui pritarus naujai Pilietybės įstatymo redakcijai. Įstatymo projekte brėžiama konkreti laiko riba vėl skaldo visuomenę (pirmiausiai išeiviją).
Mūsų įstatymuose laiko datos, nustatančios skirtingas teises ir galimybes, yra ypač populiarios. Jų dėka valdžiai atsiranda puikios galimybės kiršinti žmones, patiems veidmainiaujant “Saliamoniškos” tiesos paieškomis. 1990-03-11 data, anot jų yra būtent ta, kurią įteisinus Pilietybės įstatymo nuostatose nebūtų prasilenkta su Konstitucijos 12 straipsniu.
Ar tikrai? Konstitucijos 12 straipsnis nurodo, jog “Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis”. Konstitucinis teismas 2006-11-13 d., nagrinėjęs dvigubos pilietybės problemas, pabrėžė, jog pagal LR Konstituciją dviguba pilietybė negali būti paplitęs reiškinys.
Pažvelkime, kaip tokį Konstitucinio teismo reikalavimą atitinka Pilietybės įstatymo projektas. Vadovaujantis Projektu, teisę į dvigubą pilietybę turės visi asmenys ir jų palikuonys (vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai), pasitraukę iš Lietuvos iki 1990-03-11 d.. Šią nuostatą, kaip neprieštaraujančią Konstitucijai vertina ir universitetų ir valdžios įstaigų teisės specialistai.
O dabar suskaičiuokime asmenis, pasitraukusius iš Lietuvos 1900 – 1990 metais. Skaičiuojant apytiksliai, tokių asmenų matyt būtų šimtai tūkstančių. Sudėjus ir jų palikuonis, galime drąsiai kalbėti apie milijoną žmonių. Vargu ar tokia kiekybė pretendentų į dvigubą pilietybę, anot Konstitucinio teismo, nebūtų “paplitęs reiškinys”.
Paliekant Konstitucinio teismo nuomonę jam pačiam, pažvelkime į tokio Pilietybės įstatymo projekte įkūnyto dvigubos pilietybės pasiūlymo prasmę. Iki žemės lenkdamasis, sakykime, 1919 m. iš Lietuvos į Braziliją pasitraukusio asmens provaikaičiui Pedrui Petraičiui, abejoju ar jis tokios pilietybės pageidautų, o tuo labiau – ar sugrįžtų gyventi į Lietuvą kaip jos pilietis.
Kur kas labiau tikiu tuo, jog dviguba Lietuvos pilietybė yra reikalinga ir prasminga asmenims ar jų palikuonims iš Lietuvos pasitraukusiems paskutiniaisiais dešimtmečiais. Jeigu jau dvigubos pilietybės dovaną teikiame prieš šimtmetį pasitraukusių tautiečių ainiams, neaplenkime mūsų laikų išeivių.
Tikiu tuo, jog negalime skirstyti emigravusiųjų pagal istorinius laikotarpius, o jų teisę į ryšį su Lietuva apibrėžti viena kalendorine diena. Negalime žmonių rūšiuoti į “teisingus”, “neteisingus”, “politinius”, ar “ekonominius” emigrantus. Kiekvieno pasitraukusiojo iš Tėvynės priežastys gali būti savaip pateisinamos, ypač jeigu toks asmuo tebenori išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę.
Todėl registruoju ir teikiu svarstyti pasiūlymą Seimui dvigubą pilietybę turėti visiems asmenims pasitraukusiems iš Lietuvos ir jų palikuonims.
Seimo narys
Mantas Varaška
Tel.: 869842680
|
